Klaipėdos krašto Kazimierų bendrijos istorija prasideda 1992 metais. Kazimieras Vizbaras pakvietė susitikti keletą pažįstamų Kazimierų – Liniauską, Sakalauską, Budrį ir pasiūlė suburti daugiau bendravardžių į vieną krūvą. Pasiūlymui buvo pritarta ir pagal skelbimą miesto dienraštyje 1992 m. spalio 22 d. į viešbučio „Klaipėda“ konferencijų salę susirinko 21 Klaipėdos ir apylinkių gyventojas – Kaziai, Kazimierai, Kazimieros ir net Kazimierienė. Steigiamajame susirinkime buvo patvirtintas bendrijos pavadinimas, jos nuostatai, išrinkta valdyba ir jos pirmininkas. Sutarta organizuoti Kaziuko mugę Klaipėdoje.

    Pirmoji Kaziuko mugė Klaipėdoje įvyko netrukus po bendrijos įsteigimo  – 1993 metų kovo 6 d. (šeštadienį). Pagrindinis mugės tikslas – aktyvinti namudininkų ir amatininkų veiklą Klaipėdos krašte ir sudaryti jiems galimybę parduoti per žiemą pagamintas prekes. Po kelių metų pardavėjų ir pirkėjų skaičius labai išaugo, todėl mugė išsiplėtė į dvi dienas – šeštadienį ir sekmadienį, kurie yra arčiausiai prie tikrosios Kazimierinių datos (kovo 4 d.).

    Po kelių metų, pasikeitus įstatymams, atsirado galimybė įteisinti bendrijos veiklą juridiškai. 1995 m. spalio 9 d. buvo surinktas dar vienas steigiamasis bendrijos susirinkimas, kurio rezultatas – Klaipėdos krašto Kazimierų bendrijos registravimas Klaipėdos apskrities administracijoje 1995 m. gruodžio 5 d.

     1999 m. gruodžio 27 d. netikėtai mirė bendrijos įkūrėjas ir pirmininkas Kazimieras Vizbaras. Po mirties išleistoje autobiografinėje knygoje “Aš – Kazimieras Vizbaras“ autorius tarp kitų turiningo gyvenimo įvykių aprašo ir bendrijos atsiradimą. Knygą galima įsigyti susisiekus su bendrijos nariais.

     2000 m. sausio 10 d. bendrijos pirmininku buvo išrinktas Kazys Sakalauskas. Jam atsistatydinus nuo 2002 m. gegužės 27 d. iki šios dienos bendrijai vadovauja Kazys Vainoras, perrinktas sekančiai kadencijai 2007 ir 2012 metais.
    Bendrijoje registruoti 56 nariai, tačiau aktyviai dalyvauja tik 15 – 20 bendravardžių. Dauguma bendrijos renginių yra šeimyniniai, tad švenčių metu susidaro pakankamai didelis dalyvių skaičius. Beje, Onaičio, Tirvos, Rušinsko ir Žemgulio šeimose net du Kazimierai.

    Jauniausias bendrijos narys – Kazimieras Staišiūnas, jam per Kazimierines sukaks 16 metų, vyriausias – Kazimieras Budrys, jau atšventęs 75-metį. Jauniausiu bendrijos nariu ilgą laiką buvo Kazimieras – Martynas Gelžinis, su tėvelių pagalba įstojęs į bendriją tik 3 mėn. amžiaus. Penki bendrijos nariai gimę tikrąją Kazimierinų dieną.
    Absoliuti dauguma bendrijos narių – vyrai, tad labai džiaugiamės, kad su mumis yra Kazė Kaupienė -  aktyvi bendrijos ir jos valdybos narė.

    Vos ne nuo pirmųjų dienų Klaipėdos krašto Kazimierų bendrijos garbės nare yra profesorė Kazimiera Prunskienė. Kasmet su ja susitinkame bent du kartus – per Kazimierines Klaipėdoje ir rugpjūčio mėnesį profesorės gimtoje sodyboje Labanoro girioje. Deja, sunki pirmosios Lietuvos premjerės liga sustabdė šiuos susitikimus.



Ištraukos iš virtualaus leidinio www.manokrastas.lt :

 

Vardas suteikia dvigubą atsakomybę

„Nežinau, kaip Kazimierai be Lietuvos, bet žinau, kad Lietuva be Kazimierų tikrai neišgyventų. Kazimieras – ne vien vardas tų žmonių, kurie juo vadinasi, ne vien jų nuosavybė ir džiaugsmas, bet ir visos Lietuvos turtas, džiaugsmas ir jo puoselėjimo priedermė“, – teigia Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas.

Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas

 

Meras pasidžiaugia, kad Kazimierinės tapo neatsiejama Klaipėdos kultūrinio gyvenimo dalimi. „Net netraukdami į renginių planus ar kalendorius, mes žinome, kad tas renginys vyks, kad jis turi vykti, kad jis įgavo pagreitį, turi savo vietą miesto renginių programoje. Tai, kad tomis dienomis pagrindinė miesto aikštė – Teatro aikštė – ir aplinkinės gatvelės yra įsuktos gero Kaziuko mugės šurmulio, dar sykį įrodo, jog šventė yra tapusi neatsiejama Klaipėdos kultūrinio gyvenimo dalimi, suteikiančia miestui savitumo. Aš net neįsivaizduoju, kad kovo pirmąjį savaitgalį Klaipėdoje galėtų vykti kažkas kitas. Pradėti pavasarį be Kazimierinių, geriau jau net jo ir nepradėti, – sveikindamas Kazimierus ir visus klaipėdiečius su Kazimierinėmis ir pavasariu kalba Klaipėdos meras ir priduria, kad Kazimierų vardas į jo gyvenimą atėjo jam dar negimus, nes mamos tėtis buvo Kazys. –Vėliau per savo gyvenimą sutikau nemažai gerų žmonių, kurių vardas buvo Kazimieras. Buvau pažįstamas ir su Kazimieru Vizbaru. Tai labai ryški asmenybė, paliekanti gyvenime gilų pėdsaką. Ir dar. Tegul ant manęs nesupyksta Kazimierai, bet ne vardas turi puošti žmogų, o žmogus vardą. Kazimiero ar Kazimieros vardą nešiojantis žmogus turėtų jausti dvigubą atsakomybę, nes jis yra ne tik šio vardo nešiotojas, bet iš dalies ir Lietuvos globėjas.“

 

„Negi klaipėdiečiai prastesni“

Taip Klaipėdos krašto Kazimierai pareiškė daugiau kaip prieš 22 metus ir įsteigė Klaipėdos krašto Kazimierų bendriją. Šios idėjos gimdytojas buvo Kazimieras Vizbaras. „Jei ne jis, vargu, ar Klaipėda būtų turėjusi Kazimierų bendriją ir gražią pavasario šventę – Kazimierines. Tokią asmenybę, koks buvo Kazimieras Vizbaras, sunkiai rasi, – apie Kazimierinių tradicijos gimimą Klaipėdoje pasakoja šiandieninis Klaipėdos krašto Kazimierų bendrijos pirmininkas Kazimieras Vainoras.

Kazys Vainoras su žmona Sigita

 

 - Prisimenu, Kazimieras sugrįžo iš Čikagos ir parsivežė idėją suburti Kazimierus, mat ten sužinojo apie Kazimierų klubą. Sako, gal ir mums reikia pabandyti. Iš pradžių neturėjome didelių planų. Norėjome, kad tai būtų Kazimierų susibūrimas, kad būtų puoselėjamas Kazimierų vardas. Susirinkome į steigiamąjį susirinkimą. Jo iniciatyva Klaipėdos krašto Kazimierų bendrija gyvuoja nuo 1992 metų. Iš pradžių veikė kaip neformali organizacija, o 1995 metais ji buvo įregistruota Į Kazimierų bendriją įsijungė įvairių politinių įsitikinimų, įvairių profesijų žmonės, bet tai niekada nebuvo kliūtis bendrai veiklai. Ir garbės narių turime. Tai ilgametė buvusi Seimo narė, buvusi premjerė, buvusi Žemės ūkio ministrė profesorė Kazimiera Prunskienė ir buvęs Seimo narys Kazys Bobelis. Visų idėjų generatoriumi buvo Kazimieras Vizbaras. Jis pradėjo galvoti, kad reikia ir Kaziuko muges Klaipėdoje rengti. Prisimenu, kai vyko pirmoji Kaziuko mugė gal koks trečdalis Teatro aikštės buvo užimta. Kadangi K.Vizbaras ilgus metus buvo vadovavęs Klaipėdos mėsos kombinatui, Kaziuko mugėje daugiausia ir prekiavo mėsos perdirbėjai. Kitais metais norinčių prekiauti Kaziuko mugėje atsirado daugiau. Atsirado ir įvairesnių gaminių, nes Kaziuko muge pradėjo domėtis įvairių sričių amatininkai, verslininkai. Pastaraisiais metais norinčius prekiauti sunkiai ir besutalpiname. O tai rodo, kad Kaziuko mugė ir Kazimierinės Klaipėdoje tapo populiaria pavasario švente.“

 

Šventės šurmulio sūkuryje Martynas ir Rozalija

Kaip ir kiekvienoje šventėje, taip ir šiais metais, Kaziuko mugę Klaipėdoje judins nenuilstantys iš šventės į šventę keliaujantys Martynas su Rozalija. Vardai šiems veikėjams buvo renkami atsižvelgiant į šio krašto specifiką. Martynas ir Rozalija į Kazimierines atkeliavo iš Jūros švenčių. Pasak šiuos personažus atliekančių Klaipėdos dramos teatro aktorių Nijolės Sabulytės ir Aleksandro Šimanskio, šie šeimyniniai personažai padėjo labai puikiai perteikti laikmetį net tada, kai apie daug ką buvo bijoma garsiai kalbėti.

Aktoriai Aleksandras Šimanskis ir Nijolė Sabulytė

„Beveik keturiasdešimt metų gyvuoja Martynas ir Rozalija, – prisiminimais dalijasi aktorius Aleksandras Šimanskis. – Man Martynas labai mielas, nes galiu kalbėti savo gimtąja žemaičių tarme. Aš esu kilęs iš nedidelio miestelio Mažeikių rajone – Sedos. Klaipėda – tarmių samplaika. Čia rasi ir dzūkų, ir suvalkiečių, ir aukštaičių, ir žemaičių. Tad per muges tarmės turi savo skonį. Ypač anksčiau. Susipykstame su Rozalija, o iš minios man šaukia: „Sakiau, kad so ta žaltio aukštaitė, nereik prasėdietė. Reikiėjė su monėm ženytėis.“ Būna, kad ir ant alaus gauni. Sykį susiginčijome su Rozalija, kad ši man alui pinigų neduoda. Iš to „pykčio“ kepurę ant scenos numetu, o moterys pradeda į ją kapeikas mesti – tada dar rubliai buvo. Sykį net du kilogramus cukraus samagonui išsivaryti man atnešė. Kažkaip pasakiau, kad tie talonai cukrui visai gyvenimą apsunkino, net savo jubiliejui negaliu nieko prasimanyti, nes gautąjį už talonus cukrų Rozalija uogienėms sunaudoja.. Tarp žmonių kilo kažkoks šurmulys. Žiūriu, man tiesia du maišelius cukraus. Vesdamas tokias šventes žaidi su publika. Imi, nepasiduoda, vėl imi, kol pasiduoda, o kai pasiduoda, publiką kaip avelių bandą gali vesti.“

Pasak aktoriaus, kiekviena epocha turi savo. „Dabar mes esame įstumti į ne savo ritmo vėžias. Seneliauti ir bendrauti su vaikais aš jau nebeinu. Nebesuprantu jų interesų, o Jurgelis meistrelis nebepraeina, – šypsosi aktorius ir nusijuokia, kad važiuojant autobusu neretai kažkas prieina, pasilabina ir klausia: „Vo kument, Martynel,   bešuoksem?“ Arba: „No kap, tamysta, laikas? Atruoda da nieka? O kap tamystas Ruozalėjė? A begyva?“ Ateinu į teatrą ir sakau Nijolei: „Žmonės stebisi, kad tu gyva. Gražių ir malonių štukų būna“.                                                                                                                                                                                                                                                                                                

 Martynas jau kelerius metus gyvavo, linksmindamas Jūros švenčių publiką, kai Klaipėdos dramos teatro aktorei Nijolei Sabulytei pasiūlė būti jo partnere. „Siūlė man pasivadinti ir Apolonija, ir Barborą, bet man mieliausias buvo Rozalija. Jau tada jis buvo beveik nesutinkamas. O man tas vardas patiko savo skambesiu. Aprangą renkuosi arčiau to krašto tautinio kostiumo. Visada skrybėlaitė, žiurstukas, neilgas sijonas. Žinoma, kai lauke dar šalta, velkuosi ilgesnį, – pasakoja aktorė Nijolė Sabulytė.

Rozalija su bendrijos pirmininku

- Martynas su Rozalija yra vyras ir žmona, tai vis pasibaram, pasiginčijam. Aš jo prašau, kad man kažką nupirktų, jis atsisakinėja. Kartais jam priekaištauju. Sakau, kaip čia tu dabar taip susitraukei, susiraukšlėjai, juk buvai jaunas, lieknas garbanotas, o dabar? Pasižiūrėk, kaip vyrai atrodo. Kodėl mes visada gražios. Jis man – aha, dažytas daiktas visada ilgiau išsilaiko. Arba sakau, anksčiau Roželė, Rožytė, o dabar Rozalija. Jis man, gerai, aš tave Rozamunda vadinsiu. Ieškome aktualijų, kurios žmonėms artimos, kurios padeda sukurti betarpiškumą. Rozalijos personažas dedamas ir mano biografijoje. Žinoma, tarp spektakliuose kuriamų vaidmenų ir renginių vedėjo labai didelis skirtumas. Turi matyti ir jausti publiką. Turi juos paprašyti kažką mugėje nusipirkti, sudaryti sąlygas jiems atsipalaiduoti. Tai prie kapelos prieini ir jei moki dainą, kartu su jais padainuoji. Žinoma, anksčiau programos būdavo labai ilgos. Kolektyvams būdavo garbė pasirodyti miesto šventėse. Dabar niekas veltui nebenori to daryti. Vietoj kaimo kapelos – fonograma. Kazimierų dovanojama šventė miestui didelė dovana. Juk Klaipėda iki Kazimierinių neturėjo pavasario šventės. Ji tikrai prigijo ir yra reikalinga. Ji pritraukia labai daug žmonių. Jei pirmą dieną daugelis ateina, apsižiūri, kitą dieną, žiūrėk, ateina kažko nusipirkti.“

Aktorė prisimena, kiek per šventes būdavo publikai skirtų prizų. Kiekvienas dalyvaujantis mugėje kažką duodavo prizams. Tad jie būdavo patys įvairiausi: saldainiai, sūriai, pyragai, suvenyrai…. Ir visa tai atitekdavo publikai. Laikas diktuoja savo madas.

 

Komentavimo galimybė išjungta.